Kas slepiasi už psichologo kabineto durų?

2 komentarai


Kartais apsilankymas psichologo kabinete, o ypač pati psichoterpija, būna apipinta įvairiais mitais, nepagrįstomis abejonėmis bei baimėmis. Ar tikrai viskas yra taip baisu, kaip prisigalvojame? Ar tikrai psichoterapija tik silpniems? Ar tikrai gali padėti pokalbis su kitu žmogumi? Į šiuos ir kitus klausimus, paprastai ir aiškiai, atsako psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas.


                                                                                                                                                                                                                                          

Pradėkime nuo to, ar yra kažkoks signalas, kada jau tikrai vertėtų kreiptis psichologinės pagalbos?

Taip, manau, kad yra, ir tai pirmiausia yra mūsų vidinis pojūtis, teigiantis, kad aš pats jau nebesusitvarkau. Dažniausiai tuomet pradedame jausti nerimą, kurio nesuprantam, negalim paaiškinti iš kur jis kyla, nežinom kaip jį suvaldyti ar sukontroliuoti. Palaipsniui toks nerimas pradeda trukdyti, o tai jau yra svarbus signalas, kad laikas atkreipti į tai dėmesį. Žinoma, žmonės labai dažnai linkę šį jausmą ignoruoti, nes tai pripažinti, o tuo labiau kreiptis pagalbos į specialistą, reiškia lyg pralaimėjimą prieš patį save. Tuomet pradeda kankinti įvairios mintys, pavyzdžiui tokios kaip , ,,Aš esu per silpnas, jei nesusitvarkau su savo problemomis“, o tai lemia, kad žmogus pradeda apskritai ignoruoti savo problemą. Tačiau, mano manymu, yra svarbu priimti tą faktą, jog tam tikrais gyvenimo momentais, mes galim būti silpni ir priimti tai. Svarbu nelaukti ir nedelsti, kada padėtis taps visai nekontroliuojama.

Kada užtektų pokalbio su draugu ar artimaisiais, o kada jau reikėtų kreiptis į profesionalą?

Labai geras klausimas, nes tai yra tuo pačiu ir artimi, ir nepalyginami dalykai. Pirmiausia, manau, kad tėvų, draugų ir artimųjų palaikymas yra labai svarbus dalykas, tačiau psichoterapija padeda kiek kitaip. Santykis su artimaisiais, draugais, šeimos nariais yra vienas, o santykis su psichoterapeutu yra visai kitas. Draugai ar artimieji gali patarti, tačiau jie gali į viską žiūrėti labai šališkai, numenkinti problemas, ne viską išgirsti, teigti, kad žmogus pats daro problemas arba kaip tik viską labai stipriai sudramatizuoti. Tuo tarpu psichoterapeutas visada pasiruošęs būti atviras, priimti žmogaus gyvenimą tokį koks jis yra, jis visada būna sąžiningas prieš save ir klientą. Psichoterapijos metu visada stengiuosi būti nuoširdus ir atviras, suprasti ir sakyti tiesą. Terapijos metu formuojasi santykiai, kuriuose paliekama erdvė žmogaus saviraiškai, buvimu pačiu savimi, pasitikėjimui. Tai yra labai svarbus momentas, nes su šeimos nariais ar draugais to nevisada pasieksi. Artimieji yra labai svarbūs tam, kad palaikytų, tačiau jeigu problema yra kur kas gilesnė, jeigu tai siekia pačio savęs supratimą, patirčių vertinimą, baimes, nerimą, abejones, tuomet geriau kreiptis į specialistą. Norint atrasti savęs pažinimo kelią, psichoterapija visada yra efektyvesnė, nei pokalbiai su artimaisiais.

Kaip suprasti kur reikėtų kreiptis pagalbos? Kuo skiriasi psichologas, psichoterapeutas ir psichiatras?

Kalbant labai paprastai, psichologas yra specialistas, turintis bazinį psichologinį išsilavinimą, t.y. psichologijos bakalauras arba magistras. Tai yra žmogus, kuris tiesiog žino esminius dalykus apie santykius, įvairius procesus, savęs suvokimą ir panašiai. Psichoterapeutas teikia daug gilesnę pagalbą, nes pati psichoterapija reikalauja daug gilesnio žmogaus suvokimo, o tai reikalauja didesnių žinių, išjautimo, geresnio žmogaus pažinimo, sąsajų suvokimo tarp žmogaus sutrikimo ir jo gyvenimo aspektų bei problemų. Todėl po bakalauro ir magistro psichoterapeutai dar papildomai mokosi 4 – 5 metus. Kalbant apie psichiatrus, tai yra žmogaus turintis medicininį išsilavinimą, baigęs psichiatrijos rezidentūra, todėl jo darbas yra diagnozuoti sutrikimą ir jį gydyti vaistais. Tuo tarpu psichologai ir psichoterapeutai vaistais negydo. Jie gydo per pokalbius, santykį ir supratimą.

 


mano manymu, yra svarbu priimti tą faktą, jog tam tikrais gyvenimo momentais, mes galim būti silpni ir priimti tai.


 

Nuo ko pradėti norint apsilankyti psichologo kabinete? Ką daryti žmonėms, kurie turi labai stiprų socialinį nerimą ir bijo, net susitarti susitikimo laiką su specialistu?

Tokiu atveju, kuomet žmogus turi labai didelį socialinį nerimą, situacija yra sudėtingesnė, nes žmogus net bijo susisiekti su specialistu, o tai apsunkina patį procesą. Pirmiausia rekomenduočiau, kad padėtų šeimos nariai ar draugai susitarti susitikimo laiką. Antra, nebūtina skambinti, juk galima parašyti el. laišką, gal tai būtų paprasčiausia. Tačiau yra žmonių, kurie neturi socialinio nerimo ar fobijų, bet vis tiek bijo kreiptis į specialistus. Mano nuomone čia yra svarbūs keli niuansai. Pirma, žmonės iki galo nesupranta, kas yra tą psichoterapija, globaliai galvodami, kad psichoterapija yra tik silpniems, todėl gali kilti labai didelė kova su savimi prieš nueinant į psichologo kabinetą. Čia svarbu suprasti, kad pagalbos ieškojimas, nepadaro tavęs silpnu, tiesiog dabar tau reikia žmogaus, kuris padėtų suprasti tavo vidinį pasaulį. Per visus savo darbo metus, nei karto nesu sutikęs visiškai silpno žmogaus. Pas mane kreipiasi žmonės turintys įvairių sunkumų, tačiau jie visi turi savo stiprybių, tačiau ne visada jas iki galo supranta. Aš tam ir esu, kad padėčiau žmogui atrasti save, nes mano akimis žiūrint, žmogus gali labai daug, tik nevisada pats tai suvokia. Jis nemato, kad galima gyventi ir elgtis kitaip.

Kaip vyksta terapinis procesas?

Žiūrint psichologo akimis, kiekvienas susitikimas yra dinamiškas ir skirtingas. Žvelgiant iš techninės pusės, susitikimai dažniausiai vyksta kartą ar du per savaitę, priklausomai nuo žmogų kamuojančios problemos. Kiekvieno susitikimo trukmė yra apie 50 minučių, per kurias mes gilinames į žmogaus problemas ir išgyvenimus, turiu omenyje, vyksta pokalbis, diskusija, dialogas. Dažniausiai pirmo susitikimo metu, aptariame ir sužinome kokios problemos kamuoja žmogų, kokie jo išgyvenimai, kodėl jis nusprendė ateiti, kokie žmogaus lūkesčiai, aptariame kaip turėtų atrodyti jam suteikiama pagalba, išsiaiškiname ar tas specialistas pas kurį kreipėsi apskritai gali jam padėti. Tikrai būna sričių, su kuriomis specialistai nedirba. Pavyzdžiui aš nedirbu su priklausomybėmis, tokiomis kaip alkoholizmas. Tokiu atveju visada žmogų informuoju apie tai ir rekomenduoju specialistą, kuris jam gali padėti arba lygiagrečiai konsultuoja du specialistai. Tokiu atveju aš padedu įveikti nerimą, baimes, vidines problemas, kurios yra susijusios su alkoholizmu, o kitas specialistas dirba su pačia priklausomybe. Mano nuomone, kartais neužtenka psichiatro konsultacijos ar gydymo, šalia reikėtų ir psichologo ar psichoterapeuto bendradarbiavimo ir atvirkščiai. Kadangi būna atvejų, kuomet žmonės patiria tokį sunku nerimą, jog jiems iš esmės sunku funkcionuoti, kalbėti, tuo labiau save analizuoti, nes jo paties gyvenimas gaunasi lyg kažkoks fonas, o esminė problema – nerimas, kurį reikia pašalinti. Todėl kartais pokalbių neužtenka, reikia naudoti ir medikamentinį gydymą ir psichiatro intervencijas, nes be jų tiesiog neįmanoma apseiti. Tokiu atvejų bendradarbiavimas tarp specialistų tiesiog būtinas. Grįžtant prie pačio terapinio proceso, trumpai tariant, pirmo susitikimo metu stengiamasi išgirsti, pamatyti ir suprasti žmogaus išgyvenimus, suprasti ar reikalinga kitų specialistų pagalba ir bendradarbiavimas, dar nevyksta jokios korekcijos.

Viena iš baimių, kodėl žmonėms bijo eiti pas psichologą, mąstymas, kad būtinai reikės vartoti antidepresantus. Ar tai tiesa? Ir ar tikrai verta bijoti antidepresantų?

Apskritai patys vaistai nėra gydantys, jie yra slopinantys, gydanti yra psichoterapija, būtent per pokalbį ir savęs pažinimą. Aš asmeniškai nelabai suprantu, kodėl reikėtų bijoti vaistų. Tikriausia tai kilo iš įvairių močiučių ir tetulių pasakojimų, kurios pačios savo nuožiūra geria vaistus 10 – 15 metų. Šiais laikais nieko panašaus nevyksta, vaistų funkcija dažniausiai yra ne gydanti, o tik pagalbinė tam tikram laikotarpiui. Dabar yra daugybė įvairių vaistų, sukurtos taisyklės kaip jais naudotis, kokius kiekius galima skirti, kad nebūtų priklausomybės, kaip galima juos tarpusavyje derinti, tai yra ištisas mokslas. Žmonės tikrai sugalvoja įvairių nuostatų, pvz. ,,jeigu aš pradėsiu gerti vaistus, tai jau viskas – šakės“. Žinoma, aš tikrai esu tik už tai, kad žmogus kreiptųsi į psichiatrą, kuris tiksliai žinotų kokius vaistus išrašyti, o ne į šeimos gydytojus. Mano nuomone, psichiatrai mokosi būtent apie psichines problemas ir jie geriausiai žino kokie vaistai tiktų prie tam tikros būsenos. Būtent kuomet į mane kreipiasi žmonės ir aš matau, kad jam šalia psichoterpijos reikia medikamentinio gydymo, visada nukreipiu į psichiatrus, kuriais pasitikiu, nes žinau, kad bus atsižvelgta į konkrečią žmogaus psichologinę būklę, žinau, kad vaistai bus derinami, stebimas pats procesas, ar vaistas tikrai tinka, ar nereikia jų keisti ir panašiai. Tai yra sunkus darbas. Manau, kad šiais laikais vaistai yra viena iš priemonių, kurios tikrai nevertėtų bijoti, jeigu tai yra daroma su specialisto priežiūra.

Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad terapija trunka metų metus, o pasiektas norimas rezultatas yra labai nedidelis, ar tai tiesa?

Kas man pirmiausia krenta į akis, tai žodis ,,rezultatas“, nes bendrai žiūrint psichoterapija nėra orientuota į rezultatą, ji turi vesti link rezultato. Turiu omenyje, kad psichoterapijos tikslas yra padėti žmogui geriau suprasti save, savo santykį su savimi, pasauliu, kitais žmonėmis, t.y. padėti žmogui stiprinti savo vidinį pamatą ir suvokimą, kad esu stipresnis ir galiu į save atsiremti.  Būtent tas besikeičiantis žmogaus požiūris į save, aplinkinius bei pasaulį ir veda link rezultato. Dažnai žmonėms gal ir atrodo, kad po metų psichoterapijos jo gyvenimas nepasikeitęs, bet iš esmės gyvenimas yra labai dinamiškas ir žmogus jau kitaip reaguos į aplinką, kitaip išgyvens problemas ir įvairias situacijas, o tai ir sukuria pokyčius bei rezultatus. Nevyksta taip, kad ateina žmogus ir aš jam duodu magišką piliulę ar pasakau auksinę taisyklę, kad jis elgtųsi vienaip ar kitaip ir viskas pasikeis bei išsispręs. Yra ryšys tarp minčių ir jausmų, o kai to ryšio nėra, tuomet net ir duodant patarimus niekas nevyksta. Todėl pagrindinis tikslas yra integruoti tą patyrimą, kad atsirastų ryšys tarp minčių ir jausmų, o tai jau yra ilgalaikis procesas. Kalbant apie terapijos trukmę, tai yra labai individualus dalykas, priklausantis nuo žmogaus, jo sąmoningumo, patirties, galų gale nuo jo situacijos ir problemos. Tačiau aplamai yra sakoma, kad iki 20-to susitikimo, daugiau yra konsultacijos, o statistiškai pati psichoterapija  prasideda nuo 20-to susitikimo, ir tai jau bus labiau giluminė terapijai, keičianti žmogaus suvokimą.

Dar vienas įsitikinimas – pokalbiais problemų neišspręsi, o tuo labiau su svetimu žmogumi, kuris tavęs nepažįsta, kokia  Jūsų nuomonė?

Aš suprantu, kad vienas pokalbis neišsispręs problemos, kuri buvo brandinta dešimtmečiais, tam reikia laiko. Laiko ne tik išpręsti problemą, tačiau ir ją išgirsti bei suvokti, taip pat užtrunka laiko sukurti ryšį su pačiu žmogumi, sukurti tokį stebuklingą dalyką kaip pasitikėjimas. Psichoterapija nėra vien tik pokalbis, tai ir žmonių susitikimas, santykių kūrimas, tai giluminis darbas su savimi. Už psichoterapijos durų atsiveria kitas pasaulis, kuriame ir yra daromi pokyčiai, kurie yra ne tik analizuojami, tačiau ir išgyvenami. Aš psichoterapiją matau kaip ištisą procesą ar vieną darinį, kuris ir susideda iš susitikimų, išgyvenimų, suvokimų, pokalbių ir bandymų. Į tai reikia žvelgti ne kaip į eilinį pokalbį, bet įžvelgti ką tas pokalbis suteikia, kas jo metu kuriama, kas tuo metu išgyvenama ar patiriama.

 


Iš esmės turite jausti, kad esate laimingi dėl to, ką darote ir ką studijuojate.


 

Kokie dažniausiai girdimi mitai apie psichologus pasitaiko Jūsų praktikoje?

Pirmiausia dažniausias dalykas, kurio manęs klausia: ,,O tai kur kušetė?“. Na gal kažkur tą kušetę ir rastume pas psichoanalitikus, dirbančius senoviniais metodais, bet nei mano aplinkoje nėra kušetės, nei mano kolegų aplinkojų jų nerastumėte. Dažniausiai psichologo kabinete stovi dvi kėdės ar foteliai vienas priešais kitą, o ne kušetė. Antras mitas, kurį jau minėjau anksčiau tai, kad pas psichologus ar psichoterapeutus lankosi tik silpni žmonės. Tačiau čia lankosi žmonės norintys save geriau pažinti, suprasti save, santykius, emocijas, aplinkinius ir panašiai. O trečias dalykas, kuris man asmeniškai yra labai svarbus tai, kad mūsų srities specialistus žmonės labai idealizuoja. Turiu omenyje, jog galvojama, kad patys psichologai neturi gyvenime problemų. Tačiau yra riba, kuomet nereiškia, kad padėdamas kitam, padedi sau. Mes kiekvienas suprantam save skirtingai. Lygiai taip pat ir psichologas ar psichoterapeutas tam, kad save pažintų, jis privalo praeiti šimtus valandų psichoterapijos. Noriu pasakyti, kad psichologas/psichoterapeutas irgi yra žmogus, kuris turi savo psichologą ar psichoterapeutą. Tai nėra kažkoks antžmogis, nejaučiantis nerimo, streso, baimės, tai nėra žmogus gyvenantis tik tobulą gyvenimą su aplinkiniais ir pačiu savimi. Tikiu, kad mūsų srities specialistai turi tvarkytis su savimi, suprasti save, bet visi mes esam tik žmonės.

Jūsų TOP 3 patarimai studentams.

Pirmiausia pasistenkite suprasti, kad egzaminai taip yra svarbu, tačiau tai tik labai nedidelė gyvenimo ir net būsimos karjeros dalis. Tai, kad bakalaurą baigsi vidurkiu 6 ar 7, dar nereiškia, kad būsi blogesnis specialistas, jeigu darai tai, kas tau yra įdomu. Antras patarimas, jeigu yra kažkoks vidinio nerimo pojūtis, netempkite gumos, kreipkitės į specialistą. Na, o trečias patarimas, kurio ir man asmeniškai labai trūko studijų metais tai, kad ne viskas universitete ar kolegijoje atsimuša į pažymių vidurkį. Be protinio intelekto, labai svarbus yra emocinis intelektas. Aš pastebiu, kad studentai dažnai tai pamiršta, manydami, kad žinių kiekis, o ne santykis su žmonėmis yra pats pats svarbiausias, nes tiki, kad turėdami daug žinių, bus vertingesni, reikalingesni, bus kažkokie kitaip -esni. Tačiau tam, kad gerai jaustis šiame pasaulyje, tarp žmonių ir su pačiu savimi reikia taip pat ugdyti savo emocinį intelektą. Turite mokytis padalinti savo energiją tarp savęs, mokslų, savęs pažinimo, santykių su kitais, turite stengtis nenuklysti į kraštutinumus į vieną ar kitą pusę. Sutinku, kad kartais universitete ar kolegijoje būna neįdomių, nereikalingų dalykų, kartais studentai dirba tuo pačiu metu ir nesugeba suderinti mokslų ir darbo, tačiau iš esmės turite jausti, kad esate laimingi dėl to, ką darote ir ką studijuojate.

 

Patiko? Palik komentarą!

 

2 komentarai. Leave new

  • Puikus ir naudingas straipnis, ačiū! Lietuvoje vis dar stigmatizuojamos psichinės sveikatos svarba ir psichinė pagalba. Podcastai ir straipsniai kaip šis padrąsina bei padeda priimti realybę – susiduriame su psichinės sveikatos sutrikimais dažniau nei norėtume tai pripažinti.

    Atsakyti
    • Pakvaišus Pelėda
      Pakvaišus Pelėda
      22 gruodžio, 2020 12:53 pm

      Ačiū už komentarą! Labai norisi po truputi atsikratyti nereikalingų stigmų ir priimti psichinės sveikatos sutrikimus, kaip bet kurį kitą sveikatos sutrikimą, kurį teisiog turime priimti, nejausti dėl to gėdos ir gydyti arba laikytis tam tikros profilaktikos, kad ,,neperdegtume“ 🙂

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Patiko? Paremk mus

Nepraleisk naujausių įrašų!

Naujienlaiškio prenumerata

Naujausi įrašai

Naujausi podcast'ai

Meniu